Apie projektą

Šio projekto tikslas – pastatyti originalų muzikinį spektaklį pagal 1998 m. išleistą nuotaikingą Abraomo Karpinovičiaus knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“, kurioje pasakojama apie nepaprastai turtingą ir vaizdžiai aprašytą tarpukario Vilniaus žydų gyvenimą.

Aprašytos istorijos turi savo tikslius adresus, nes autorius jas vaizduoja ne abstrakčioje aplinkoje, bet konkrečiuose Vilniaus žemėlapyje pažymėtuose vietose, o tai reiškia, kad ir istorijų veikėjai greičiausiai turi savo prototipus. Apsakymuose vaizduojamas daugiausia vidutinių bei žemesnių visuomenės sluoksnių gyvenimas, kuriame daug autentikos, humoro, jausmingų dramų.

 Apie atminties svarbą A. Karpinovičius šioje knygoje rašė:

Stovėjau gatvėje, kuri kadaise vadinosi Liudvisarska (Liejyklos), ir galvojau: gal nueiti iki Vokiečių gatvės ir rasti ten gabalėlį sienos memorialinei lentai pritvirtinti, sakykim Prabės kepyklai arba Frumkino vaistinei. Juk gyveno Vilnius ne vien mano tėčio [Mozės Karpinovičiaus] teatru. Vilnius taip pat gyveno Taleikinskiu ir jo dešra, Bergeriu ir jo gira. Kodėl memorialinė lenta nepriklauso gatavų drabužių prekiautojui Caleliui Nozui? Netinka užmiršti Mejerio Zaidšnuro ir jo tekstilės parduotuvės Rūdininkų gatvėje. Arba Chanutino ir jo pūkinių antklodžių. Ką jau kalbėti apie Sarą Klok, prekiavusią siuvimo priedais. Visi iš Vokiečių gatvės. […] Tiktų tokia lenta, sakykim, Velfkės Usiano restoranui, kur rinkdavosi aktoriai, muzikai, visokio plauko menininkai. Prie vieno iš jo staliukų kartais galėdavo rastis tokių teatro spektaklių, kurie vėliau būtų jaudinę visą pasaulį. […] Reikėtų į Vilnių atgabenti šimtų šimtus memorialinių lentų, kad buvęs gyvenimas nebūtų užmirštas.

Apsakymų rinkinys „Paskutinis Vilniaus pranašas“ unikalus ne tik dėl aukštos meninės vertės, tačiau ir dėl cituotame pasaže atsiskleidžiančio dokumentalumo, kuris, persipynęs su talentingo prozininko vaizduote, persmelkia visus knygos tekstus, suteikdamas jiems keistos nostalgijos prieskonį. Tai ne tik grožinės literatūros kūrinys, bet ir kasdienybės istorijos liudijimas.

Projekto nauda ir vertė

Kaip taikliai yra pastebėjęs publicistas Donatas Puslys, „A. Karpinovičiaus knyga tapo paminklu, įamžinusiu tą buvusį Vilniaus žydų gyvenimą, žmones, kurie tą gyvenimą kūrė ir spalvino įvairiausiomis spalvomis. Kaip ir viešosiose erdvėse statomi paminklai ar kabinamos memorialinės lentos knyga yra kovos su užmarštimi simbolis.“

Visi knygoje aprašyti epizodai nuo prekybininkų ginčų, vagių kasdienybės iki teatrinių peripetijų ar religinių ginčų spalvingai iliustruoja įvairiapusį paprastų žydų gyvenimą, kuris veik visai nepažįstamas daugeliui mūsų amžininkų, o ypatingai jaunajai kartai. 

Muzikiniu spektakliu siekiama prikelti šį svarbų kultūrinį klodą naujam gyvenimui, mūsų šiandieninės kultūros turtinimui, gilesniam savo istorijos ir tapatybės suvokimui, Lietuvos valstybės daugiakultūriškumo atskleidimui.

Ypatingą reikšmę vaidinimui teikia tai, kad jo premjera ir tolesni spektakliai pagal susitarimą būtų rodomi Vilniaus „Lėlės“ teatre, kur, kaip žinia, veikė garsusis ir unikalusis Vilnius žydų geto teatras. Jo scenoje vėl skambėtų žydiškos melodijos, aidėtų juokas sukeltas žydiškų pokštų, atgimtų čia pat vykusios istorijos

Apie knygos autorių

Abraomas Karpinovičius (Avrom Karpinovitsh) – Vilniuje 1918 m. gimęs ir iki 2004-ųjų gyvenęs rašytojas, rašęs jidiš kalba. Išsilavinimą jis įgijo tuometinėje Vilniaus realinėje gimnazijoje, kurioje daug skaitė jam nemažą įtaką padariusios M. Kulbako poezijos, taip pat gilinosi į literatūros istoriko Maxo Eriko darbus. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, 1937-aisiais jis persikėlė gyventi į Birobidžaną (Rusija), o atgal grįžo 1944 metais.

Dar po kelių metų, 1947 m. Didžiosios Britanijos pareigūnų A. Karpinovičius sulaikytas kaip nelegalus imigrantas, bandęs pateikti į Palestiną. Dėl šios priežasties vėliau perkeltas į Kiprą. Ilgai ten neužsibuvęs, 1949 m. rašytojas pasiekė Izraelį ir apsistojo Tel Avive, kur tapo Izraelio filharmonijos orkestro direktoriumi.

Autoriaus raštuose daugiausia dėmesio skirta Vilniaus žydų gyvenimui. Žinomiausių rašytojo kūrinių sąraše be knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ esama nemažai kitų apysakų bei apsakymų rinkinių: „Af Vilner Gasn“ (angl. „On Vilna Streets“, 1981), „Vilne, Mayn Vilne“ („Vilna, My Vilna“, 1993), „Geven, Geven Amol Vilne“ („Once, Once There Was Vilna“, 1997).

Rašytojo draugas, garsus jidiš poetas Abraomas Suckeveris (Avrom Sutskever) yra pasakęs, kad, išskyrus Chaimą Grade, niekas apie Vilnių nemoka rašyti taip gerai, kaip tai daro A. Karpinovičius. Būdamas aistringu jidiš kultūros puoselėtoju, jis ne tik kūrė grožinę literatūrą, tačiau ir dirbo periodinėje spaudoje – užėmė redaktoriaus pareigas „Almanakh fun di Yidishe Shrayber in Yisroel“ leidinyje, taip pat dažnai rašė į ketvirtinį žurnalą „Di Goldene Keyt“ bei laikraščiui „Lteste Nayes“ .

Projekto vykdytojai

Projekto vadovas
Žilvinas Beliauskas

Kūrybinė komanda

  • Režisierius: Balys Latėnas
  • Kostiumai: Aleksandra Jacovskytė
  • Scenarijus: Prana Morkus ir Marija Čepaitytė-Trauberg
  • Kompozitorius: Faustas Latėnas

Aktoriai ir atlikėjai

  • Elžbieta Latėnaitė
  • Arūnas Sakalauskas
  • Kristina Maurusevičiūtė
  • Rafailas Karpi

lt_LTLietuvių kalba
en_USEnglish lt_LTLietuvių kalba